Šie stebuklai aprašyti Biblijoje.

1) Saulės užtemimas.

2) Šventyklos uždangos (užuolaidos) suplyšimas (Mt 27; Mk 15; Lk 23). Užuolaidos aukštis buvo 18 metrų, plotis 9,1 metro, storis žmogaus delno dydžio. Ji buvo tokia sunki, kad jai valdyti reikėjo 300 kunigų.

3) Mirusių šventųjų prisikėlimas.

4) Žemės drebėjimas.

Evangelija pagal Matą 27:45 (LBD)
Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.

*Maždaug nuo 12-os iki 15-os val. buvo Saulės užtemimas.

Evangelija pagal Matą 27:51-54 (LBD)
Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

Saulės užtemimas
žemės drebėjimas

Šie stebuklai užrašyti Talmude. Jie įvyko 30-ais mūsų eros metais, 40 metų prieš Šventyklos sunaikinimą.

5) Šventos vietos vartai 40 metų kaskart naktį atsidarydavo patys. Vienas rabinas juos sudraudė maždaug tokiais žodžiais: „Šventoji vieta, kam tu mums siunti ženklą? Mes žinome, kad tu skirta sunaikinimui.“ Dar rabinas sakė maždaug taip: „O Šventykla, kam tu mus gąsdini? Mes žinome, kad tu būsi sunaikinta. Buvo pasakyta: „Atidaryk, Libane, savo duris, ir tesuryja ugnis tavo kedrus!“ (Zch 11:1) “.

Vartų atsidarymas gali reikšti tai, kad dabar visi gali ateiti į šventyklą, net iki Šventų Švenčiausiosios.

Sanhedrinas (ta institucija, kuri Jėzų pasiuntė ant kryžiaus) buvo priversta palikti tašytų akmenų salę, tą vietą kur jie visados rinkdavosi. Jiems teko persikelti iš Šventyklos į vietą vadinamą „prekybos vieta“, ant Šventyklos kalno. Sanhedrinas buvo ištremtas, nes Šventykla tuo metu buvo prastame stovyje dėl žemės drebėjimo sukeltos žalos.

6) Septynžvakės žvakidės viena žvakė nedegdavo, nepaisant kunigų dedamų pastangų. Tai tęsėsi 40 metų iš eilės, kiekvieną dieną, 12500 dienų. Vakarinė žvakė buvo svarbiausia, nes su ja turėjo būti uždegamos kitos žvakės. Menora simbolizavo Dievo buvimą, o dabar žvakidė nedegė, vadinasi Dievas pasitraukė.

Per Atpirkimo dieną (Jom Kipurą) reikėdavo dviejų ožių. Vienas būdavo skiriamas Dievui, o kitas Azazeliui (dykumos piktajai dvasiai). Jie būdavo parenkami burto keliu. Vyriausias kunigas traukdavo akmenukus, baltas akmenukas – baltas ožys, juodas akmenukas – juodas ožys. Iki tų metų (30-ų metų) burtas krisdavo daug maž vienodai, bet 40 metų iš eilės vyriausiasis kunigas visados ištraukdavo juodą akmenuką. Tai tikimybė lygi 5,5 milijardams prie vieno.

Prie Azazeliui skirto ožio buvo pririšamas raudonas raištis. Dalis to raiščio buvo nuimama ir pririšama prie Šventyklos durų. Kasmet toks raudonas raištis tapdavo baltu, tai būdavo ženklas, kad atpirkimas buvo sėkmingas. Tai simbolizavo tautos nuodėmes, kurios buvo tamsiai raudonos, o paskui tapdavo baltos kaip sniegas (Iz 1:18). Po šių metų (po 30-ų metų) raištis pasilikdavo tamsiai raudonas kiekvienais metais (40 metų) iki pat Šventyklos sunaikinimo (70-ais metais).

7) Juozapas Flavijus užrašė stebuklą, kuris įvyko prieš pat Šventyklos sunaikinimą. „Kai didelės minios žmonių susirinko į Neraugintosios duonos šventę, aštuntą Nisan mėnesio dieną, 21-ą valandą didelė šviesa apšvietė aukurą ir šventąjį pastatą, atrodė kaip šviesios dienos metas, ji švietė pusantros valandos. Ši šviesa paprastam žmogui atrodė kaip geras ženklas, bet šventieji raštininkai tai interpretavo kaip ženklą pasiruošti įvykiams, kurie vyko iškart prieš tai (prieš Šventyklos sunaikinimą). Tos pačios šventės metu vyresnysis kunigas vedė telyčią aukojimui, ji pagimdė avinėlį viduryje Šventyklos (Tokiu būdu suteršdama Šventyklą.).“


Šis tekstas tai šio video vertimas. Tikėkimės buvo išversta gerai.


Evangelija pagal Matą 12:38-42 (LBD)
Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą.“ Jis atsakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona. Pietų šalies karalienė [Žr. 1 Kar 10:1-10.] teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas.

Jona banginio pilve išbuvo 3 paras. Jėzus kape taipogi išbuvo 3 paras.

Ninevei buvo duota 40 dienų iki sunaikinimo, bet Ninevės sunaikinimas nusikėlė dėl gyventojų atgailos. Šventykla buvo sunaikinta po 40 metų.

Rašto aiškintojai turėjo daug laiko apmąstyti Jėzaus žodžius.

Laiškas romiečiams 11:25-27 (LBD)
Kad jūs, broliai, per aukštai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta:
Iš Siono kalno ateis gelbėtojas
ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo.
Ir tokia bus jiems mano sandora,
kai nuimsiu jų nuodėmes.