Kažkada, gulėdamas lovoje, prieš miegą pamąsčiau, kad man reikėtų pasitikėti man duodamais ženklais (apreiškimais) ir stengtis gyventi pagal jų vedimą, tuomet mane lydėtų sėkmė.

Užmigęs sapnavau didelę lydeką, tokio dydžio kaip didžiausias povandeninis laivas.

Žuvys sapne man simbolizuoja sėkmę tarnavime.

Šiuo atveju „ženklais“ aš vadinu gyvenimiškose situacijose duodamas užuominas. Kas tai yra kadanors parašysiu atskirą straipsnį. Dievas (arba gyvenimas) mums (bent jau man tai tikrai) nuolat siunčia pranašiškus ženklus, net ir dėl smulkmenų (nes Jis viską kontroliuoja).

Tas pat galioja ir apreiškimams gautiems per sapnus ar kokiais kitais būdais. Jie ne šiaip sau duodami. Jie duodami mūsų pačių naudai (Jer 29:11), kad juos vykdytume.

Žodžiu „apreiškimai“ aš vadinu Dievo vedimą. Galbūt kažkas šį žodį naudoja kaip sinonimą suvokimui, supratimui, – bet ne aš.

Evangelija pagal Joną 10:27 (LBD6)
Manosios avys klauso mano balso;
aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

*Čia žodį balsas nereikėtų suvokti tiesiogine prasme. Bent jau man niekas galvoje nekalba ir nelabai pamenu, kad kada būtų kalbėję. Jei kalbėjo, tai nebent kaip mintis ar suvokimas. Dažniausiai man kalba per ženkus ir per sapnus.

didelė lydeka
povandeninis laivas

Šį kažkada man duotą apreiškimą prisiminiau žiūrėdamas Ievos pamokslą. Čia ji kalba apie sekimą Jėzumi, bet nepasako kaip tai pasireiškia. Kaip žinoti Jėzaus valią? Juk jis (tokiems kaip aš) eiliniams žmonėms (paprastai) į ausį nekalba (Sk 12:1-9). Nežinant jo valios, žodžiai „sek paskui mane“ tai tušti žodžiai.

Čia Ieva pateikė gerų Rašto vietų šia tema (nuo 1:47:00). Galbūt tos eilutės kalba apie kažkokį ypatingą patepimą tarnavime, bet mano pavyzdžiui jos irgi tinka. Kalbama apie pasitikėjimą Dievo vedimu, paklusnumą.

Evangelija pagal Luką 5:1-11 (LBD)
Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš ­– nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę, taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

*Taip atrodė Petro tarnavimo pradžia.

Evangelija pagal Joną 21:1-14 (LBD)
Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto ­– maždaug už dviejų šimtų uolekčių –­ ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų.“ Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“ ­– nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

*Jėzui pradingus Petras sugrįžo prie savo amato, bet Jėzus priminė tai, ką mokė pačioje pradžioje – paklusti jo balsui.