atkaklumas maldoje

Pradžios knyga 32:23-30 (LBD)
Tą pačią naktį jis kėlėsi ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą. Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo. Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“. O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas“, – atsakė šis. Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.

Ozėjo pranašystė 12:3 (KB)
Dar negimęs, jis laikė už kulnies savo brolį, o subrendęs grūmėsi su Dievu.

*Čia pažymėtinas dalykas – atkaklumas. Ir tai ne vien šios grumtynės. Tai taipogi Jokūbo siekis įgyti pirmagimio teisę. Tokiu būdu Jokūbas mums yra geru pavyzdžiu to, kuris kovoja už savo palaiminimus.

Samuelio pirma knyga 1:12-18 (LBD)
Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas. Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios.“ – „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei.“ O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse.“ Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas.

Yra ir daugiau pavyzdžių, bet pakaks šių. Daugiau pavyzdžių galime pamatyti sekančiame puslapyje David Middleton pamoksle.

Evangelija pagal Matą 4:1-2 (LBD)
Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.

*Jėzus ėjo į dykumą ne vien pasninkauti, bet ir melstis. Čia taip nerašoma, bet tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Dykuma mums gali simbolizuoti išbandymų laiką (Įst 8:2).

Evangelija pagal Matą 15:21-28 (LBD)
Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Evangelija pagal Morkų 5:25-34 (LBD)
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“

*Norint suprasti šią istoriją, reikia žinoti to meto papročius. Tokia moteris buvo laikoma nešvaria, ji neturėjo teisės artintis prie vyrų. Todėl tai rodo jos atkaklumą.

Evangelija pagal Morkų 11:20-26 (LBD)
Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų. Prisiminęs Petras tarė Jėzui: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiūvo.“ Jėzus jiems atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu! Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, tai jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią [Kai kuriuose rankr.: „gavę“.], ir tikrai taip bus. Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“ [Kai kuriuose rankr. įterpiama eil. 26: „O jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų.“]

*Tai panašu į vizualizavimą, kaip kad moko „The Secret“.

Evangelija pagal Luką 11:5-13 (LBD)
Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo.’ O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.’ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“

*Paskutinė eilutė pasako, kad atkaklumas turi būti dėl dangiškų palaimininų, kaip ir Jokūbo pavyzdyje.

Evangelija pagal Luką 18:1-8 (LBD)
Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų.’“ Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

*Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai našlei kažkas legaliai priklausė. Ji turėjo į tai teisę, todėl galėjo pagrįstai to siekti. Tai nėra nepagrįstos fantazijos, pvz.: „Lietuva nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros“.

Evangelija pagal Luką 22:39-46 (LBD)
Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

*Prakaito lašai rodo, kad tai buvo intensyvi malda. Ši malda buvo kartojama tris kartus (Mt 26:36-46).

Pirmas laiškas tesalonikiečiams 5:16-20 (LBD)
Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų!

*Lk 18:1
*Kai kas (pvz. Chris LaSala) sako, kad šie žodžiai „be paliovos“ kalba ne apie laisvalaikio leidimą, o nurodo tai, kad malda turi būti intensyvi. Kiti aiškina kitaip.

Jokūbo laiškas 1:6-8 (LBD6)
Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

Petro pirmas laiškas 5:6-11 (LBD6)
Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi. Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen.

Šiandien dienai nesu maldos ekspertas, bet jau turiu šiokį tokį supratimą.

Malda tai norimo dalyko materializavimas realybėje. Tas norimas dalykas neturėtų būti svaigalai, tai turėtų būti tai, kas mums legaliai priklauso. Mums priklauso: sveikata, gerovė, džiaugsmas, laisvė. Todėl malda yra kaip atsikovojimas tau duotų palaiminimų.

Šiems palaiminimams stato kliūtis piktosios dvasios. Jas neutralizuoti padeda atleidimas, galbūt išpažintis, ir tikrai atgaila nuo nuodėmės.

Manau užtarimo malda neturėtų būti panaši į elgetavimą. Mes žliumbdami neiškaulysime stebuklo. Malda veikia tuomet, kai paisai tam tikrų dvasinių principų, dėsnių, taisyklių. Pvz.: kai meldiesi, turi tikėti, kad tau tai priklauso ir tuo neabejoti.

Senajame Testamente geras pavyzdys būtų dvylikos žvalgų išsiuntimas išžvalgyti žemę. Tinkamą nusiteikimą turėjo tik du. Pažadus reikia atsikariauti tikėjimu (tuo, kad tau tai priklauso, nes Dievas tau tai pažadėjo), drąsa (nes Dievas su tavimi) ir pasišventimu (neiti į sąjungas su velniais, neiti į kompromisus su nuodėme).

Tai, kad palaiminimai neateina patys, rodo ir Dovydo pavyzdys. Jis nors ir buvo pateptas aliejumi, bet valdžią įgijo ne iš karto, teko pakovoti. Sauliui neteko kovoti, gal todėl jis nesubrandino tinkamo karaliavimui charakterio.

Evangelija pagal Matą 11:12 (DK2)
Ir nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė kenčia smurtą, ir smurtininkai ją ima jėga.

Evangelija pagal Matą 11:12 (NEV)
O nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar Dangų karalystė patiria prievartą ir prievartautojai ją grobia.

*Prievartautojai tai piktosios dvasios. Jos neišeina mandagiai prašant, joms reikia griežtai įsakyti su valdžia ir jėga.