Norint pasiekti kažkokį tikslą, mokslinis (racionalus) kelias būtų kopijuoti tuos, kurie tai jau pasiekė. Bet dabar, kai žmonės susirenka bažnyčioje, jie kopijuoja visai ne tuos, kurie kažką pasiekę, jie kopijuoja žmones, kurie galbūt išvis elgiasi priešingai nei reikėtų. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie maldą, tai bažnyčiose, o ypač sekmininkų tarpe, maldos metu galime pamatyti žmones, kurie prašo Dievą raudodami, tarytum pakrikę. Žmonės žliumbia manydami, kad Dievas yra kaip žmogus, kuriuo galima būtų manipuliuoti. Bet vien tik jausmai ir geri norai neduoda rezultato. Reikia tikėjimo. Žiūrėdamas į maldos pavyzdžius Biblijoje matau, kad malda labiau panaši į norimos realybės deklaravimą, nei į elgetavimą.
Štai čia Jėzus Kristus parodė kaip reikia melstis. Žodžio teesie sinonimai: tegu būna, tebūnie. Man tai panašu į deklaravimą, skelbimą. Tokiu būdu nepaliekama vietos netikėjimui.
Evangelija pagal Matą 6:9-13 (LBD)
Todėl melskitės taip:
‘Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir nevesk mūsų į pagundą,
bet gelbėk mus nuo pikto’.
Karalius Dovydas, šiuo požiūriu, melsdavosi panašiai. Jis skelbė tai, ką nori matyti. Pvz.:
Psalmynas 23 (LBD)
1 Dovydo psalmė.
VIEŠPATS – mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
2 Žaliose pievose jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
3 Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
4 Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas
apgins mane.
5 Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
6 Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.
Psalmynas 138 (LBD)
1 Dovydo. …
<…>
7 Nors man tenka eiti per didelį vargą,
tu palaikai mane gyvą.
Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus,
mane išgelbsti tavo dešinė.
8 VIEŠPATS man įvykdys savo užmojį.
VIEŠPATIE, tavo ištikimoji meilė amžina!
Neatmesk savo rankų darbo.
Psalmynas 140 (LBD)
1 Choro vadovui. Dovydo psalmė.
<…>
10 Mane apspitusieji kelia galvas;
ant jų pačių teužgriūva jų grasinimai!
11 Teapipila VIEŠPATS juos žarijomis!
Tebūna sužerti į duobę, kad niekada neatsikeltų!
12 Tenebūna leista šmeižėjui klestėti krašte,
ūmi nelaimė teužklumpa smurtininką!
13 Žinau, kad VIEŠPATS gina vargšo reikalus
ir beturčių teises.
14 Teisieji tikrai dėkos tavo vardui,
dorieji gyvens tavo Artume.
Netgi Dievas Tėvas yra davęs pavyzdį kaip reikia melstis.
Skaičių knyga 6:22-27 (LBD)
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk Aaronui ir jo sūnums ir sakyk jiems: ‘Taip laiminsite izraelitus. Sakykite jiems:
VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave!
VIEŠPATS tenušviečia tave savo veidu
ir tebūna tau maloningas!
VIEŠPATS tepažvelgia į tave maloniai
ir tesuteikia tau ramybę!’
Taip jie tars mano vardą izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.
Prašyti Dievą nėra blogai, bet tai daryti reikia tam tikru būdu.
Evangelija pagal Luką 18:1-8 (LBD)
Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gera, ji manęs neapkultų’“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Laiškas filipiečiams 4:6 (LBD)
Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.
Jokūbo laiškas 1:5-8 (LBD)
Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
Maldai, būti išklausytai, reikalingas tvirtas tikėjimas.
Tikėjimą stiprina Rašto klausymas ir skaitymas (Rom 10:17), malda, pasninkas (Mt 17:21), paklusnumas Dievo valiai (Jn 9:31), teisumo darbai, asketizmas (2 Pt 2:7-8).
Jėzų Kristų tikriausiai mažai kas siutino, bet iš šio pavyzdžio matome, kad silpno tikėjimo žmonės jį tikrai vargino.
Evangelija pagal Matą 17:14-21 (LBD)
Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį arba į vandenį. Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jie neįstengė išgydyti“. Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane“. Jėzus sudraudė demoną, jisai išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko.
Likę vieni, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?“ Jis atsakė: „Dėl silpno tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“.
*Kai kuriuose rankr. įterpiama eil. 21: „O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku“.
Evangelija pagal Morkų 9:14-29 (LBD)
Sugrįžę pas kitus mokinius, jie pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“ Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“. Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Jis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.
Evangelija pagal Luką 9:37-43 (LBD)
Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia. Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis. Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė“. Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kiek ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų“. Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės. …
Čia šiek tiek kita tema. Tai pavyzdžiai kaip buvo meldžiamasi dėl ligos ar išlaisvinimo. Meldžiamasi paliepimu, o ne prašymu.
Taip pat ne visai į temą galiu pasakyti dar vieną detalę: gydė tiktai tikinčius, tiktai sandoros žmones, tiktai šventuosius. Tad Lietuvoje tikriausiai niekad nebus taip, kad mes eisime į ligonines ir visus iš eilės gydysime. Izraelitai buvo sandoros žmonės.
Apaštalų darbai 3:1-8 (LBD)
Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą.
Apaštalų darbai 9:32-35 (LBD)
Petras, keliaudamas po visą šalį, apsilankė pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją; jis paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. Petras jam tarė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!“ Šis akimoju atsikėlė. Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį.
Apaštalų darbai 9:36-43 (LBD)
Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“
Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė. Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. Žinia apie įvykį pasklido visoje Jopėje, ir daugybė žmonių įtikėjo Viešpatį. Petras dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.
Kolkas tai tik mano įžvalgos, pamąstymai, bet ne doktrina, nes to dar pakankamai neišbandžiau.
Yra tokių, kas neva išbandė, tai Kenetas Heiginas (Kenneth Hagin) su „tikėjimo žodis“ doktrina, bet jie kažkur nusigrybavo, perlenkė lazdą, jie bandė manipuliuoti realybe, skelbėsi esą dievai.
Siekis turėtų būti tvirtas tikėjimas, o ne manipuliavimas burtų lazdele.
dzodis.com 